Jaunojo gydytojo užrašai

Tai puikūs pasakojimai, atskleidžiantys rašytojo mąstysenos augimą. Kartu tai ir žaliava, iš kurios išaugo nepakartojamas vėlesnės Michail Bulgakov grožinės literatūros siurrealizmas.

25 metų daktaras Michailas Bulgakovas, baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, pateko į niūrų Rusijos kaimą. Jame 1916-17 m. dar nebuvo tokių naujovių kaip automobilis, telefonas ar elektra. Būtent tada pradėti rašyti „Jaunojo gydytojo užrašai“. Kaip jo alter ego susidoroja (arba nesusidoroja) su naujomis ir dažnai siaubingomis vienišo gydytojo pareigomis kaimo praktikoje revoliucijos išvakarėse, Bulgakovas pasakoja žaviai, derindamas atvirą realizmą ir vaizduotės polėkį.

Prie šio apsakymų ciklo pritampa dar 2 kūriniai — apsakymas „Aš nužudžiau“ ir apysaka „Morfijus“, kurie 1926—1927 m. taip pat buvo paskelbti žurnale „Medicinskij rabotnik“. Kadangi „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskiros knygos pavidalu pradėti leisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant jų publikacijomis periodikoje (pats rašytojas savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais, tradiciškai nusistovėjo kaip tik tokia šio apsakymų rinkinio ir apysakos „Morfijus“ pateikimo tvarka.